,,Mes neturim priešų... priešai turi mus“ (Valerijus Šerelis, pulkininkas leitenantas)

     Laisvė – pirmasis ir tikrasis žmogaus ir visos tautos laimės ir gerovės šaltinis. Daugelis karų, nesutarimų, ginčų kildavo ir tebekyla būtent dėl noro apriboti ar visiškai panaikinti laisvę. Viena didžiausių bausmių žmogui – laisvės atėmimas, nes, prarasdamas laisvę, asmuo tarsi netenka ir savo galių, savo balso, savojo „aš“. Netekti laisvės – netekti galimybės augti ir tobulėti. Vergija ne tik žemina tautos vardą, bet menkina jos valią ir dvasią. Kaip buvo iškovota lietuvių tautos laisvė 1991 metų sausio 13-ąją, mums papasakojo mokytojos Danguolė Bajarūnienė ir Vitalija Medzevičienė. Nuotolinės pamokos metu klausėmės Alberto Daugirdo, atsargos majoro, civilio valstybės tarnautojo, dirbančio mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamente prie Krašto apsaugos ministerijos, liudijimo. Jis kalbėjo, kad po to, kai 1990 metais kovo 11 dieną buvo paskelbta apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, Sovietų Sąjungos vadovybė ėmėsi ekonominio ir politinio spaudimo. Situacija valstybės viduje ir santykiai su Maskva taip įkaito, kad 1991 metais sausio 8 dieną ,,penktoji kolona“, vadovaujama organizacijos ,,Jedinstvo“, mėgino užimti Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Sausio 11 dieną sovietinė kariuomenė pradėjo užiminėti valstybinius objektus visoje Lietuvoje ir jau sausio 13-osios naktį šturmavo Vilniaus televizijos bokštą, Lietuvos televizijos ir radijo centrą, o tankų ir šarvuočių vora pajudėjo Parlamento link. Okupacinės kariuomenės vadovybė įsakė gynėjams apleisti Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Tačiau žmonės stovėjo susikabinę rankomis... Ir pamokos pabaigoje, jis kalbėjo mums: „Galvokit apie vertybes. Galvokim visi apie vertybes. Kai yra vertybinis stuburas, nebekyla klausimų: „Ar aš turiu ginti tėvynę? Ar aš turiu eiti ten, kur reikia atlikti pareigą?“ – tai darosi natūraliai. Palinkėsiu visiems tokio ramumo savo vertybinėje pasaulėžiūroje“.

Neringa Drobitova, I klasės mokinė