Renginiai / Galerija

Kaziukas – pirmasis pavasario pranašas

     Kai po kojomis girgžda baltutėlis sniegas, o nosį gnaibo šaltukas, pirmasis pavasario pranašas Lietuvoje – Kaziukas!

     Tądien, kai Vilniaus senamiesčio gatves verbomis, drožiniais, riestainiais ir kita šalies tautinio paveldo produkcija užliejo jau 415-oji Kaziuko mugė, daugelio Šimtmečio muge pavadinta, gimnazijoje Kaziukas pavasarį skelbė jau 20-ąjį kartą.

     Įvairiausių tų Kaziukų būta: nuo tik pradinukų tradicinio Kaziuko iki visą mokyklos bendruomenę suburiančio ir su įvairiausiais tradiciniais amatais supažindinančio Kazio, vėliau ne tik bendruomenę, bet ir kitų mokyklų mokinius bei mokytojus sukviečiančio ir net donelaitiška šnekta prabylančio, kelerius metus ne tik savo rankomis pagamintas grožybes bei skanumynus parduoti ir pirkti nepasididžiuojant mokančio, bet dar ir senuosius tautos papročius žaismingai ir teatralizuotai primenančio Kazimiero.

     Žmonių gausybė suplaukdavo – ir pirkti, ir parduoti, ir šiaip pasilinksminti. Džiaugėsi gimnazijos bendruomenė ir didžiavosi, kol pernai suprato, kad edukacinę renginio misiją ima stelbti pramoginė, savus jaunuosius prekiautojus – rimti amatininkai – ir nusprendė vėl lėtinti apsukas. Todėl ir šiemet kovo 2-ąją, penktadienį, Kaziuko mugė kvietė tik savo gimnazijos bendruomenę. Ne tik prekiauti, bet ir drauge pasimokyti darbelių, ratelių ir žaidimų.

     Nuo pat ankstaus ryto pirmo aukšto koridoriuje vieni mokiniai ruošė prekystalius, sporto salėje rengė vietas žaidimams ir rungtims, statė „Laimės šulinį“, kiti zujo pirmyn atgal, tačiau matei, kad nuo to sujudimo stalai vis pilnėja ir pilnėja... Praeidamas pro technologijų kabinetą galėjai užuosti kažką skanaus kepant. Pinigėliai kišenėje jau nekantriai spurdėjo, bet sulaukėme, kol mugės pradžią paskelbs ir su pavasariu visus pasveikins gimnazijos direktorė Jūratė Sveikauskienė. Tuomet ir prasidėjo!

     Pradinukai prekiavo pačių ir su tėvelių pagalba keptais ar kitaip pagamintais saldumynais, šalia Akvilės puikavosi keramikos bei medžio dirbiniai, ant kito prekystalio rikiavosi Džiugo sūriai ir Grikinio ekologiški grikiai bei žirniai, Tauras ir Tomas pasirūpino, kad prie sūrių nepritrūktų juodos naminės duonutės. Labai čia tiko ir Aivaro medus bei nuo visų ligų saugantys česnakai milžinai. Prie vieno stalo susibūrę pirkėjai stebėjosi Roko mamytės kūrybiškumu ir jos dirbiniais iš plunksnų. Stebino jos didžiulė dekoratyvinė popierinė gėlė ir ne mažiau įspūdingos rožės. Rasti galėjai ir mezginių, ir lankstinių. O ant vieno prekystalio gėrybių buvo gausybė prikrauta, bet nei kainos matei, nei prekeivio. Tik paskui sužinojom, kad čia direktorė savo gražiausius dirbinius dovanoms paruošė. Viskas nuo stalų greitai gulė į pirkėjų kraiteles ar prašėsi tiesiai į burną. Tačiau prie mokyklos fojė įsikūrusios arbatinės „Kaziuko širdis“ eilė vis nemažėjo. Elzė su Skaiste sukosi kaip vijurkai, nes vaikinų nešami padėklai su įvairiausiom picom (štai, kas ten taip kvepėjo) tuštėjo greičiau nei laukiantys eilėje norėjo. Gal ir ne veltui sklando teorija, kad lietuviai kilę iš romėnų – kitaip kaip tą picos fenomeną paaiškinsi.

     Šurmuliuojant mugei, vykstant deryboms dėl geresnės kainos, sporto salėje, vadovaujant kūno kultūros mokytojui Gintarui Gruodžiui, prasidėjo linksmieji žaidimai, išbandę dažno norinčio rankos miklumą, akies taiklumą ar net proto aštrumą. Rungtyniaujančių pastangos buvo apdovanojamos Kaziuko pinigėliu, suteikiančiu teisę pažvejoti „Laimės šulinyje“. „Kibimo“ būta neprasto, nes girdėjosi kalbos, kad kitais metais reikės dar labiau pasistengti ir Kaziuko pinigėlių užsidirbti.

     Kai „Laimės šulinys“ išseko, kai pardavėjai prekes išpardavė, o pirkėjai pilnus krepšius prisikrovė, visi būrėsi akcijai „100 čiulbuonėlių Lietuvai“ – ir po pusvalandžio darbo gimnazijos fojė suplasnojo geltoni, žali, raudoni akį džiuginantys ir nuotaiką keliantys, paukštukai. Valstybės atkūrimo 100-mečio ir pavasario pranašai. Užsukite pasigrožėti!

     Koks Kaziukas be judrių pramogų, kurioms vadovavo mokytojos Elena Skripkauskienė, Lionė Gruodienė ir liaudies šokių kolektyvo šokėjai. Tai jie visus į liaudiškus ratelius kvietė kojas pamiklinti ir naujus žaidimus išmėginti. O mokytojos Ingridos Labuckienės instrumentinė grupė – padainuoti ir visas puses palinguoti. Sutūpę poilsiui tik kojas ilsino, nes prasidėjo aukcionas. Kiekviena klasė buvo pasiruošusi „katę maiše“ parduot, ir nepigiai. Bet prieš tai reikėjo išsamiai pristatyti, kuo ta „katė“ naudinga ir kiekvienam būtinai reikalinga... O kadangi visiems sekėsi išradingai ir be galo iškalbingai ją pristatyti, tai aukcione kainos kilo kaip ant mielių, o įvairiausi daiktai, skirti namams, kūnui, sielai, skrandžiui, sveikatai pataisyti, svečią pavaišinti, save papuošti, kaimyną pradžiuginti, kaip mat buvo išgraibstyti.

     Kaziuko mugės linksmybėms einant į pabaigą gimnazijos direktorė Jūratė Sveikauskienė visiems dėkojo už smagią šventę, o ją organizavusius mokytojus apdovanojo pačios megztomis šiltutėlėmis vilnonėmis kojinėmis linkėdama jas kuo greičiau sunešioti, kad žiema savo vietą tikram pavasariui užleistų.

     Smagumai smagumais, bet svarbiausia tai, kad Kaziukas pasiekė savo pagrindinę misiją –edukacinę – mokiniai mokėsi ne tik kultūringai bendrauti, prekes higieniškai ir estetiškai  supakuoti, linksmai derėtis ir parduoti, bet ir džiaugtis draugų darbeliais, pasisemti idėjų. Džiugina tai, kad tėveliai ir mokytojai palaiko ir padeda augančiai kartai perimti šimtmečiais lietuvių liaudies puoselėtas gražiausias tradicijas, tautinę savastį, neleidžia pamiršti liaudies meno ir tautinio paveldo.

     Tikimės, kad nė vienas namo negrįžo tuščiomis rankomis – nešėsi namiškiams lauktuvių ir gražiausių prisiminimų, kaip buvo gera drauge pabūti: pirkti, parduoti, pašokti ir padainuoti, nuo šaltuko nesusitraukti ir linksmai pavasario laukti.

Diana Simaškienė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Audronė Krikščionaitienė, dailės ir technologijų mokytoja metodininkė




Ankstesni įrašai


     Vasario 15 dieną gimnazijoje vyko Valstybės atkūrimo Šimtmečio minėjimas. Visiems sugiedojus himną, renginio vedėjai Jokūbas Čeponis ir Ernesta Paslauskaitė pakvietė pradėti kelionę Valstybės atkūrimo Šimtmečio keliu. Šimtas metų... Tai daug ar mažai? Mažai – jei kalbame apie laiko sąvoką.

Šventės akimirkos

     Jau metai iš metų taip: vietoje išsiilgto žiemiško vaiskumo, po kojomis gurgždančio sniego – tik balos, o taip laukiamas šventiškas baltumas vis nepakeičia rudeniškos dulksnos ir pilkumos. Kai šventės ne už kalnų, o jų nesijaučia – ką daryti? Ar šventinė nuotaika priklauso tik nuo oro? Kas iš tiesų leidžia mums pajusti tikrąją žiemos švenčių dvasią? Kai šventinė nuotaika nenusklendžia lengvumu iš dangaus, nesusisuka į baltą minkštą pusnies patalą ir nenulaša krištoline nosimi nuo stogo, ją, paslaptingą metų virsmo, saulėgrįžos, kalėdinę, naujametinę – kokią tik norit – nuotaiką, belieka susikurti patiems.

     Pasaulinė AIDS diena pasaulyje minima nuo 1988 m. Lietuvoje pradėta minėti nuo 1991 m. Daug žmonių pasaulyje gyvena nežinodami, kad yra užsikrėtę ŽIV (žmogaus imunodeficito virusas), todėl be galo svarbu skleisti žinią apie šią baisią pasaulio rykštę, kuri sukelia nepagydomą ligą – AIDS.

     Lietuvos valstybė 2018 m. vasario 16 dieną minės reikšmingą ir išskirtinę Lietuvos istorijos datą – 100-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines. Tai įvykis, kuriuo pradėta atkurti nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės istorija, ir pirmasis ryžtingas žingsnis į dabartinę modernią Lietuvos valstybę. Prieš šimtą metų dvidešimt drąsių, išmintingų signatarų atkūrė Lietuvos valstybę ne ginklu, o tikėjimu ateitimi. Iš jų rankų gavome priesaką valstybę saugoti, turtinti ir gražinti.